Istorijos

Čia bus talpinamos 

klubo narių kuriamos istorijos. 
(kalba bus netaisoma, kaip parašėte jau taip bus ir dedama)

 

Pirmas Skyrius 

Vakaras. Saulė leidosi nudažydama debesis raudonais atspalviais. Atrodo kiekvienas debesis skirtingas buvo. Nei vieno vienodo. Kartais kuris nors debesėlis susijungdavo su kitu debesėliu ir tada tapdavo dideliu debesimi. Netrukus visi debesėliai tapo debesimis ir saulė pasislėpė.

Vos saulei dingus iš dangaus nusileido kažin kas. Blizgantis daiktas, su balionėliu. Skaidrus taipogi, bet kas viduje... Visai nematyti. Įdomu kas?

Balionėlis su savo ryšuliu leidosi, o ten apačioje mergaitė ėjo takeliu. Nė neįtardama kad ten viršuje kažkas leidžiasi lyg su parašiutu.

-          O... Ir kodėl jau taip tamsu? Visada taip, ruduo ir tamsu ir dar niekas neparveš, - nepatenkinta sau kalbėjo ji.

Nieko keisto, kad šioji tokia pasipiktinusi, visgi niekas nenorėtų eiti namo vienas, o dar ypač kai saulė nusileidus ir dar tokiame mieste, kuriame šiurpūs gandai sklando. Kartą kažkas minėjo, kad va tokį būtent vakarą matęs pasiutusį šunį su dviem galvomis. Ar, kad išprotėjusi moteris savo kūdikio ieškojus... Ir niekur neradusi. Abejotina ar po tokių istorijų kas nors benorėtų tokią valandą čia būti. Visai nenorėjo ir mergaitė, bet ką jau darysi.

Ji dar kartą žvilgtelėjo į savo telefoną.

19:58h.

Greitai aštuonios, o jai iki namų dar valanda. Vadinasi... Vadinasi... Ji grįš devintą. Reikia pasiskubinti. Vos įsikišusi telefoną į kišenę, mergaitė pagreitino savo žingsnį, kone skuodė, bet rodos, kad kelias visai netrumpėja. Tik ji – prakaituoja ir vargsta. Numetė tą savo mintį ir vėl eina savo įprastu greičiu.

Kad ir kaip bebūtų keista balionėlis su savo ryšulėliu skriejo paskui keliauninkę, it kokį taikinį sau numatęs. Ir pastebėjęs, kad toji sulėtino žingsnį nuleido ryšulį mergaitei ant galvos.

Keliauninkė visai pašiurpo, kai pajuto, kad kažkas šaltą ant jos galvos. Gal sninga? Ne, ne, ne, rudenį nesninga. Tai kas tada jai ant galvos? Nejaugi... Peilis? Žudikas maniakas atėjo jos? Moteris zombė? Šuns leteną? Nuo tokių minčių ji vos sąmonės neprarado. Nė nepajuto, kad stovi ji kaip stulpas vidurį kelio. Šiaip taip, toji susiėmė ir pakėlė savo ranką. Palietė su pirštu sau ant galvos esantį daiktą... ar padarą. Šalta. Slidu. Pakėlė kitą ranką. Delnus iš abiejų šonų priglaudė tam stiklainiui? Ir nukėlė jį sau nuo galvos.

-          Stiklainis...? – suraukė savo antakius mergaitė. – Aš išsigandau stiklainio? – savimi pasibaisėjo ji. -  Gerai kad niekas nepamatė.. – sau sumurmėjo ir lengviau atsiduso.

Pakratė stiklainį. Kažkas barška. Kažkas yra šitame stiklainyje. Išsitraukė su laisva ranka telefoną ir pašvietė į radinį. Tame stiklainyje buvo kačiukas.

Antras skyrius

Taip jau nutiko, kad mergaitė netekus žado išmetė stiklainį. O kas beliko daryt? Kačiukas stiklainį. Dar ir gyvas. Turbūt tos istorijos tikrų tikriausios buvo, bet baisiausia tai, kad vos sudužus stiklainiui kačiukas prabilo kone žmogaus balsu:

-          Ką tu manai darius? Aš princas... PRIINCAS, - nepatenkintas sau rėkavo katinėlis.

Mergaitė nesusilaikė neprunkštelėjus. Visa baimė išgaravo, o gi manė, kad tas pūkų kamuolys pavirs kokiu nors baisiu padaru. Pasirodo ne, nes šis  katinėlis tik sau rėkavo nepatenkintas, kaip jam šaltą ir kaip negarbingai su juo pasielgė. Keleivė nė nebūtų susiprotėjusi jo paimti, jeigu pats kačiukas nebūtų šios paprašęs:

-          Paimk mane, paimk, išpildysiu tavo norus, - kone beviltiškai sumiaukė.

O ir tiek, mergaitė ne iš karto patikėjo tuo jo pažadu, vis dėl to, ji jį paėmė ir įsidėjo į palto kišenę.

-          Tikrai? Tu išpildysi mano norus? – pasitikslino šioji.

-          Taip, kokius tik norėsi, - patvirtino juodukas.

Kilstelėjo savo antakius. Jai reikėjo įrodymo, kad patikėtų šituo... Nerealaus dydžio kačiuku... Nors neįtikima, kad tokių kačiukų išvis būtą, o norėti patvirtinti jo pažadą išvis būtų kvailą. Toks mažas kačiukas, vadinasi ir norus gali pildyti. Keista. Ji per greitai su tuo susitaikė. Per greitai. Jos mintyse buvo nesenai uraganas, o dabar... Pasijuto taip lyg tai būtų įprastą.

Mergaitė taip ir nebeuždavė anei jokio klausimo ir pradėjo eiti link savo namų, kurie pasirodo ne taip toli ir bebuvo. Dar penkiolika minučių pažingsniavusi ji jau parsirado prie namų slenksčio. Atrakino duris. Jos tėvų kaip visada nebuvo, nes šie dirbo naktinėje, o išeiginės tik savaitgaliais. Namas tai pat buvo didžiulis, net dviejų aukštų, tad tokiame naktį vienai leisti tikrai baisu... Nei seserų, nei brolių mergaitė neturėjo, buvo visiškai viena. Nusiovus batus, ji juos padėjo į batinę. Paltą pakabino ant pakabos. Nieko nesakydama išėmė kačiuką iš kišenės ir nuėjo į savo kambarį, kuris buvo antrame aukšte.

Kambarys buvo didžiulis. Baltos sienos su rožinėmis rožėmis. Rožės buvo didelės ir gražios, žiedlapiai atrodė tarytum tikri. Šie tapetai puikiai derinosi prie baltos komodos, lovos ir šios rožinės patalynės. Lentynos buvo nukrautos knygomis ir žaislais. Žaislai dažniausiai būdavo juodi, juodi katinai ar dar kitokių spalvų katinai. Išsiskyrė vienas didelis triušis. Jo kailis buvo kaip tikras, toks švelnus it katės ar lapės kailis. Ant sienų buvo tos mergaitės nuotraukos, ten buvo ir jos draugai, klasė, šeima, gyvūnai ar nuotraukos iš aplankytų kraštų – Paryžius, Londonas, Tokijas, Berlynas ir kitos šalių sostinės ir jų puikūs statiniai. O gal mergaitė tik šiaip sau juos pasikabino? Kas čia žino. Tamsias grindis, dengė baltas pūkuotas kilimas, netoli jo buvo baltas rašomasis stalas, ant kurio buvo nešiojamas kompiuteris, kas be ko dar ir apkrautas statulėlėmis, lempa, kaktusais ir... Kitais daiktais, kurių galbūt kažkada prireiks arba ne. Prie stalo buvo ir kėdė. Visas krėslas. Minkštut minkštutėlė kėdė, ant tokių bosai savo ofise sėdį.

Visas šis grožis parėjūnės visai nedomino. Ji krito į savo lovą ir paleido kačiuką. Buvo tokia pavargusi. Tokia pavargus... Jos akys merkės... Merkės... Kol galiausiai pasidavė ir užmigo.
Trečias skyrius
Mergaitė atmerkusi akis pamatė... Vaikiną, rudaplaukį su šviesias plaukų galiukais, gintarinėmis akimis, bei apsivilkusi jos pusseserės megztuką, kuris net jai pačiai buvo per didelis, dar jis buvo apsikaustęs visokiausiomis apyrankėmis, tačiau ne tai labiausiai krito į akis.  Nepažįstamasis turėjo juodas katiniškas ausis ir ilgą, juodą uodegą,  kurios  nebuvo įmanoma nepastebėti, o dar tiesė savo ilgus pirštus prie ką tik atsibudinčiosios.

Jaunoji mergaitė suklykė visa gerklę, it skerdžiama kiaulė ir pačiupo pagalvę. Pradėjo laidyti į nepažįstamąjį. Laidė, laidė, o tas „katinas“ jas gaudė ir metė atgal, bandydamas kažką sakyti, bandydamas ją sustabdyti.

-          Paliauk, PALIAUK! -  it miaukdamas žodžiais bandė ją sustabdyti, tačiau visai nesisekė.

-          KAIP TU PATEKAI Į MANOS NAMUS?! – cypė kaip žiurkė mergaitė.

-          Tiu mianie atsiviedei, tiu, niejiaugi nepiamieni? Nie?

-          MELAGIS! - rėkė, kol galiausiai išmetė paskutinę pagalvę, o toji taip ir nepataikė „katinui“ į veidą.

Būtų dar ką griebus, tačiau pasigirdo už durų mamos balsas:

-          Kas nutiko, Neila?

Mergaitei net ant galvos plaukai pasišiaušė, juk mama nežino, kad jis čia? Jis? Nepažįstamasis. O ką ji pagalvos, jeigu čia ims ir aptiks vaikiną, daug vyresnį už ją. Juk tai būtu siaubinga, jai tektų už visus metus atklausyti moralo!

-          Nieko, nieko, siaubingas voras, MILŽINIŠKAS, -  kuo skubiau atsakė. – Jau numušiau, numušiau, - vos neduso.

-          Tada negąsdink taip, -  pasakė.

Kai žingsniai nutolo, Neila su palengvėjimu atsiduos ir akimis grįžo prie nekadėjo. Tačiau jis buvo dingęs kaip dūmas.

 

Pirma dalis. Pirmas skyrius.

Mano mama mane paliko vaiku namuose kai buvau dar kūdikis.
Dabar jau nebeprisimenu savo tėvu dabar mano tėvai yra šie namai ir kelios auklės.
Mano istorija prasidėjo šiandien, kai į vaikų namus atvažiavo jauna pora. iškart supratau kad rinksis koki kūdikį ir vėl atsiguliau į lovą.
Už mano lovos visa siena aplipdyta žirgų nuotraukomis. Pamačiau ir begalo nustebau ta pora ateina pas mane!
Pradėjau drebėti o jai jie pasirinks mane?jie pradėjo kalbėti.
-Labas brangute kuo tu vardu?
-Aš Saulė... :,tyliai atsakiau.
-O aš Ema čia mano draugas vardu Nikolas. : Ji nusišypsojo Nikolas taip pat.
-Tu jau gali pradėti krautis daiktus Saule mes važiuosime pas mus. : Pagaliau prabyla Nikolas.
-O,o,o? O tai... gerai. : Mikčiodama nežinau ar iš laimės ar iš liūdesio atsakiau jiems.
Jie išėjo į direktorės kabinetą pasirašyti kažkokių lapelių. Dar dvi minutes sėdėjau ir svajojau,
kad nuvažiavus pas Nikola ir Ema pievoja stovės krūva žirgu ir visi jie bus mano.
Bet aš žinojau kad taip tikrai niekada nebus taigi pradėjau krautis daiktus.
Susikroviau visus savo plakatus su žirgais ir drabužius.
Jie vėl priėjo prie manes ir sakė:
-Na Saulute važiuosim. : Džiugiu balsu pasakė Nikolas.
Kai įsėdau į mašiną visą kelią vėl svajojau apie žirgus.
Vos įvažiavome į kiemą pamačiaų Didžiulį dviaušktį namą, du tvartus
o viskas kas įstrigo akyse tai keturi žirgai!
Negalėjau patikėti daugiau apie nieką negalvojau tik spoksojau į juos, Ema pamačiusi kad šitaip žiūriu į žirgus paklausė:
- Tau patinka žirgai? jai taip tai Reversas galės būti tavo.
- Labai, labai, labai jums ačiū kad mane pasiėmėt! : Ir net nepastebėjau kaip juos apkabinau.
- O ar gales tas juodas Žirgas su širdelės formos dėme ant kaktos būti mano?
- Ten ir yra Reversas brangute. : Negalėjau patikėti kad mano svajonė pagaliau išsipildė viskas ko aš troškau yra čia!!
Po to Ema pradėjo pasakoti kad baltas žirgas tai Ekosas rudas tai Mika o bėras Ela bet man jau buvo nebeydomu.
Aš tiesiog žiurėjau į Reversa ir nieko nesakiau.
Jaučiausi tokia laiminga kokia dar niekad nebuvau...
Pirma dalis. Antras skyrius.
Jaučiausi tokia laiminga kokia dar niekad nebuvau...
... Vos išlipusi iš mašinos atsargiai priėjau prie Reverso.
Paglosčiusi jį pajutau kokia aš laiminga. stovėjau ir glosčiau jį kol neišgirdau,
kad mane kviečia Ema. Atsisveikinusi su Reversu nuėjau link Emos.
Ji paėmė mano daiktus ir pasakė:
-Na Saulute einam į tavo naujajį kambarį. Ji nusišypsojo ir atidarė man duris.
Lipome laiptais į antrą aukštą. Po to paėjusios kolidoriumi priėjome duris jas atidariusi pamačiau
Lovą gale jos ant spintelės stovi didžiulis akvariumas šone lovos langas o prie durų stalas.
Ema padėjo mano lagaminus ant žemės ir uždariusi duris išėjo iš kambario.
Staiga išgirdau balsą.
-Labas aš Keitė o tu turbūt Saulė ar ne?
- Taip aš Saulė o tu taip pat čia gyveni?: Šis klausimas galėjo nuskambėti kvailai nes šiaip aš matau kad ji gyvena čia.
-Na dabar aš esu tavo netikra sesė ar kokia ten nežinau kaip žmonės sako. :Atsakiusi nusijuokė.
Nebežinojau ką sakyti taigi nutilom abi, prie jos lovos pastebėjau bėro žirgo nuotrauka ir paklausiau.:
-Ar tas bėras žirgas tavo?
- Taip tai mano gražuolė Ela. :Linksmu balsu atsakė Keitė.
-Ema man sakė, kad Reversas galės būti mano. : Pasakiau lyg norėčiau pasigirti.
-O ar mano mama tau sakė kad mes jį radom vieną prie seno sugriuvusio tvarto kai jis buvo mažas? : Nustebau jis nebuvo panašus į našlaitį!
Ir dar vienas dalykas man pasirodė keistas, kodėl kai Ema turi savo dukra vistiek dar pasiėmė mane?
Neištvėrusi jos paklausiau.
- Kodėl Ema turėdama tave vistiek pasiėme dar ir mane?
-Mano mama tave pasiėmė nes galvoja kad pasiėmusi kokį vaiką iš globos namų jį išgelbės.
-A,a,a. : Vėl tilėjome. Pagaliau Keitė paklausė manes:
- O kiek tau metu tai vis dar ir nežinau?
-Man trylika : Tyliai atsakiau.
-O man keturiolika.
iš pirmo aukšto pasigirdo Emos balsas.
-Keite Saule eikit valgyt! : Keitė nubėgo o aš likau viena kambaryje
išsikroviau daiktus susikabinau visus plakatus ant sienos.
Ir atsidariusi langą žiūrėjau į pievoje gulintį Reversą.
Atsireėmusi į palangę pradėjau svajoti kaip aš sedžiu ant Reverso o jis skrieja kaip vėjas, mes
jodinėjame taip kokia valanda o po to ilsimės kartu atsigulę pievoje.
Visas mano mintis išsklaidė vėl pasigirdes Emos balsas...

 

Pirma dalis

Vakaras.Aš išiungiau televizoriu ir ruošiausi miegoti.Tyloje išgirdau mielą kniaukimą, pasižiūrėjau pro langą o gi kačių visa šeimyna guli ir miauksi.Aš labai išsigandau ir nulėkiau laiptais žemyn.Kai tėvai išgirdo dūrų trenksma tai tada ir jie nulėkė laiptais į laiptinę.Aš paklausiau mamos ar galiu juos pasijimti namo bet mama atsakė kad negaliu tada palikau varkšiukus kačiukus ir grįžau namo.

Sveiki. Esu penktokė Klara. Gyvenu mažame miestelyje , kurio pavadinimo ištarti niekaip negaliu. Gyvenu vaikų namuose. Tėvai mane paliko kai buvau ketverių. Mane rado kaip tik prie vaikų namų durų. Turiu geriausią draugę vardu Stina. Jos tėvai žuvo avarijoje kai jai tebuvo vos dveji. Ją atvežė vaikų teisės, nes ji daugiau giminių neturėjo. Aš gyvenu su daugybę likimo nuskriaustų vaikų. Mus prižiūri daugiau nei dvidešimt ,,mamų“, kurios mumis rūpinasi ir saugo.

1 skyrius

Šiandien įsivaikino berniuką vardu Toralėjus. Net pavydas suėmė.....Bet aš dar vis tikiuosi, kad mano tėvai sugrįš ir mane pasiims atgal. Bet visi sako, kad taip nėra ir taip niekada nebus.
Šiandien grįžau iš mokyklos pavargusi...Šokiai, dailė, o dar namų darbų kalnas... Mes namų darbus ruošiame taip: susirenkame visi į vieną kambarį, visi namų darbus daro pagal savo amžių ir būną po vieną ,,mamą. Kai padarome visi einame pasivaikščioti ar pažiūrėti filmą per televizorių. Kambariuose gyvename po aštuonis atskirai mergaitės, atskirai berniukai. Kambarys aišku ne toks apie kokį galimą svajoti jame yra lovos, spintelės, televizorius, lempa ir stalas. Mums sako , kad vaikų namams nėra skirta lėšų tad nieko beveik negalime sau leisti. Praėjusiais metais gavome lėšų, bet užteko tik stogui, ir langams pakeisti. Juk namuose ne vienas kambarys ir ne du...

Snaigės turi daugiau paslapčių už mane. Jos turi gyvenimą ne tokį kaip mano. Taigi aš esu Rosa man keturiolika metų gyvenu su mama ir sese. Su sese galima sakyti jau nebegyvenam nes ji studijuoja Kaune o mes su mama gyvename Utenoje devinaukštije. Pro mano kambario langą matosi visa Utena kasdien parėjusi iš mokyklos žiūriu pro tą langą atsisėdusi ant didžiulės palangės ir stebiu snaiges žiūriu kaip jos gražiai krenta ir tirpsta nukritusios ant lango... Aš sergu neaiškia liga man skauda galva iš galvos pereina ir į visą kūną. Turiu vaikščioti pas psihologus lyg būčiau iškritusi iš devinto aukšto smarkiai susitrenkusi galvą ir tapusi beprote. Mano gyvenime būna ir linksmų yvikių bet kai jie nutinka aš dažniausiai parėjusi vistiek šiaip ne taip užsikabarojusi iki devinto aukšto iėjusi į savo kambariuką nusirengiu griunu ir verkiu. Kartais net negaliu suprasti ko aš verkiu, bandau sustoti bet nepavyksta... Taigi su manimi jau susipažinot. Na ką šiandien nebežnau ką ir berasšti į tave mielas dienorašti... Aš užverčiau dienoraštį perbraukiau per viršelį man ištryško ašara. Dienoraštį padėjau po pagalve ir užmerkiau akis...

 Sapnuoju kad ant manes pradeda šaukti mokytojas pabundu o ten ištikro mano žadintuvas telefone. paėmiau telefona nuo pagalvės ir numečiau į žemę {Valio pavyko baterija išsiėmė} bent jau nebestūgaus man į ausį. Išlipau iš lovos nuėjau į kitą kambarį, apsirengiau, išsivaliau dantis viską susiruošiau, išėjau iš namų paėjusi paždauk tris šimtus metrų nuo namų slenkščio nualpau { O velnias ir vėl!} kai atsibudau buvo praėją dvi valandos prie manes apsiverkusi stovėjo mano mama o aš pati nesupratau kur aš esu.
- Rosa mažute ar tu sveika? : rūpestingai paklausė mama.
-Na dar kvėpuoju : mama atsiduso nusišypsojo ir pasakė
-Ech mažute mano baik gasdinti! Na gyditojai beje sakė kad tave paguldys į ligoninę savaitei: Hmmm aišku pagalvojau ir pasakiau.
-Aišku tai aš ligoninėj {kas nekeista} prie mnes prijunkta lašelinė {kaip matau} ir aš galėsiu neit į mokyklą? :Hm neblogai išskyrus tuos du pirmus dalykus.
-Ech tu linksmute mano net ligoninėj liksma: Ji nusišypsojo o gerai būtų kad iš tikro jausčiausi linksma.
-Taip taip mama. : vaidinau, kad mama nesijaudintų.
- Na mažute viskas nebeplepam miegok o aš per ą laiką nuvažiuosiu tau ko nors valgyti nupirksiu atvešiu pagalvėlę kokią. :Ji maloniai nusišypsojo pabučiavo man į lūpas ir išėjo.
Aš užmerkiau akis ir net nepastebėjau kaip užmigau.
Kai aš atsibudau prie saves pamačiau vaikinuka maždaug mano metu jis rankose turėjo sniego gabalėlį. Pirma jo neatpažinau bet jis prašneko.
-Rosa? Na čia ne gėlės bet žinau kad gėlės taves nedžiugina taip kaip snaigės. :Jis taip mielai nusišypsojo iš tų jo žodžių aš jį ir atpažinau.
-Martynai! : Aš pašokau iš lovos bet neilgam lašelinė mane sutabdė per ranka perėjo didžiulis skausmas.
-Rosa, rosa! palauk labai skaudėjo? : jis rūpestingai žiūrėjo.
-Ne taip smarkiai kad negalėčiau taves pabučiuoti: Aš pakėliau galvą atsisėdusi ant savo patalo ištiesiau rankas švelniai perbraukiau jam per skruosta ir mes pasibučiavome. Ah kaip man gera kai taip atsitinka.
Mes atsitraukėme viens nuo kito jis nusijuokė.
-Ne tokia tu jau ir nelaimėlė kaip tau sako daktarai.
-Kodėl gi?
-Na pagalvokim, hmm, pirma tu turi mane antra tu turi mane ir galiausiai trečia tu turi mane!
- Oi tu padlaižūnas.
-Kas gi kalba? :mes abu pradėjome juoktis bet tai truk neilgai aš vėl iš niekur nieko pradėjau verkti {Velnias} jis atsisėdo prie manes ir rūpestingai paklausė.
-Ar tau kažkas atsitiko ar čia tik dar vienas priepuolis?
-Taip čia tik dar vienas priepuolis...












Marsas - planeta be gyvybes, bet ar tikrai be gyvybes ? Visi mano kad jis kaip kitos planetos .Bet jie visi klysata !!!!
Marsas nuostabi planeta kurioje gyvena zmones tokie kaip zemeje tik jie gabesni,lankstesni ir keistesni...Buvau ten ,bet labai labai seniai .Papasokiosiu jums apie ta nuostabia planeta !!!
Viakas prasidejo kaip jau sakiau labai, labai seniai.Buvo vasaros atostogas . Kartu su draugem buvau prie ezero.Maudemes , taskemes, kalbejom ir dziaugemes. Bet netiketai uztemo dangus . Virs musu galvu pasirode galybe ryskiai raudonu debesu.Man apsvaigo galva ir nualpau.
Kai atsikeliau buvau MARSE .Pacioje raudoniausioje planetoje. Ten dangus raudonas o nebesys permatomu.Gulejau juodoje lovoje kaskokiame kambaryje.Pazvelgus pro langa apacioje pamaciau didziuli miesta.Turbut buvau kaskur aukstai gal boskste . Staiga i kambari ibego liekna,auksta mergina juodais trumpais plaukais ir pasake ,, eime ``. NUSELINAU PASKUI JA . Lipome laiptais. Kai pasiekem apacia ji prisistate :
- as Ella . busiu tavo palydove marse .
- as Bela . atsakiau
- turbut jautieses keistai , turbut nezinojai , kad marse yra gyvybes ir , kad cia net miestu, masinu ir kitokiu dalyky yra . Pridure ji.
- taip tu teisi . Atsakiau patylom.
- nesijaudink sugrazinsim tave namo po keliu valandu. O dabar gal nori pamatyti marsa ?????? Paklause Ella.
- zinoma . atsakiau .
Mes nuejom i maza krautuvele paragauti ju valgiu . Buvau pribloksta. Siu gyventoju maistas toks skanus ,kad galeciau i valgyt ir valgyt. Nusipirkome saldziuju akmenu saldsainiu . Nezinau kas tai bet toks pavadinimas .Paskui per visa marso miesto rajona siauru, metaliniu saligatviu nukeliavome i muzieju.Man net kvapa ugniauze toks reginys . Tai buvo milziniskas juodas pastatas su begalybe mazu,mazu langeliu is kuriu sklidi melyna sviesa.
Kai iejome pro milziniskas duris pamaciau didele zemes statula, daug zemes augalu ,krastovaizdziu ir visokiausiu zmoniu nuotrauku.
Ella man papasakojo , kad MARSO gyventojai jau daug metu tiryneja zeme ir jos gyventojus.Pasak jos jie yra visur prideja mazu kameryciu , kad jos fiksuotu zmoniu veiksmus,kalba,judesius,israiskas ir panasiai.
Pauskui priejome lentyna su MARSO miesto nuotraukomis iskasenomis it t.t .
Pasirodo , kad niekas nezino is kur atsirado sis miestas sakoma , kad jis visada cia buvo ir bus jie tiesiog atrenovuoja pasenusias miesto vietas ir viskas.
Kita lentyna buvo MARSO augalu tiksliau augalo , nes cia auga tik vienas augalas is kurio daroma viskas siuvami drabuziai,gaminamas maistas,statomi namai,daromi baldai ir indai. NET neisivaizduoju kaip taip galima.
Kai jau norejau eit prie kitos ekspozicijos Ella mane sustabde ir pasake , kad liko mazai laiko ir jai noriu apziuret miesta turime eit.
isejusios nupedinom placia pagrindine gateve. Negalejau atsigrozet tokiais vaizdais. Cia pastatai buvo milziniski juodi su daug mazu langeliu is kuriu sklinda visokiausios sviesytes.kiekvienas namas turejo auksta boksta , o apacioje buvo daugybe parduotuviu, kaviniu ir krautuveliu. Staiga pamaciau vienintele ju upia. JI buvo plati , labai plati ,o joje tekejo geltonas vanduo!!!
Kai perejom tilta virs tos nuostabios upes uzkilom i tapati boksta kuriame atsibudau.Supratau ,kad jau viskas . ATsisvekinau ir padekojau uz nuostabia kelione.Netiketai man apsvaigo galva ir as nualpau.
Atsibudau prie ezero kur buvau su draugem. Apsidairiau ir pamaciau po visa pieva ieskancias menes drauges. Pamojavau jom ir nubegau pas jas . SI IVIKI NUTYLEJAU . TAI MANO PASLAPTIS , O DABAR IR JUSU !!!


1 dalis
Bekraštėje ryto pievoje , pilnoje kvapniu,dar neprasiskleidusiu gėliu,ganėsi baltas arklys vardu Dominykas.Jis buvo toks žvėriškai laukinis , kad net neturėjo jokiu namu anei tvarto.O saulė ir mėnulis buvo jo lempos.Be to , šie laukiniai Dominyko namai buvo itin stebuklingi: rytais jie prisipildydavo tiršto rūko, varliu kurkimo,gandeu kleketevimo ir kitokiu stebuklingu , apie kuriuos naminiai arkliai ir karvės nė sapnuot nesapnuodavo...O jeigu ir susapnuodabo , tai nelabai spalvotai,nes tvartuose miegančiu gyvuliu sapnai dažniausiai būdavo juodi balti ir su ragais.
2 dalis
Taigi Dominykas kikvieną dieną kramtė žolę miegojo maugesi,kramtė žolę miegojo maudėsi ,kramtė žolę miegojo maudėsi , kramtė žolę miegojo maudėsi, ir taip kikvieną dieną, Dominykui pabodo....Bet 1 dieną jis ištroško nuotykių ir draugystės , tad 1 dieną jis nusprendė apkeliauti pasauli.
3 dalis
Taigi Dominykas kaip tarė taip ir padarė , prisivalgė žolės, iš lapu pasidarė krepšį, susidėjo viska, ir ėjo miegoti.Taigi atėjo rytas stebuklingas,Dominykas jau nusprendė eiti papietavęs,išsimaudęs,nujojo į pietus.

 
Pirma dalis
Po to laiko kai paslaptingai netekau savo geriausios draugės Kler, mano gyvenime pasikeitė beveik viskas. Namuose, kai su šeima vakarieniaujame prie jaukaus stalelio, glūdi paslaptinga tyluma...Net gi mano mamai nebekyla noras paklausti kodėl staiga ne viena pasikeičiau aš, bet ir tėtis...sesuo, su kuria visad norėdavosi paplepėti...
Vienintelis mano pomėgis likęs iš seniau tai, fotografuoti. Kartu su mano šuniuke Lince po ankstyvos vakarienės skubame prie jūros. Ji banguoja vos nuo 500 šimtų kilometrų nuo mūsų namų. Ten ilgai, iki 22:00 valandų aš būnu prie sodriai melynos jūros, fotografuoju,tyliai vaikštau...Tik taip kartais užmirštu apie Kler netektį...
Žodžiu šį nuostabų rytą paskambinęs į duris...
Antra dalis
Žodžiu šį nuostabų rytą, paskambinęs į duris mane itin nudžiugino Denis.Tai mano vaikinas su kuriuo dažnai paskutiniu metu nebesutardavome ir ginčydavomės dėl paprasčiausių nuomonių nesutarimų. Šį kart prie durų pirma pribėgau aš, ir pro akutę pamačiusi Denio veidą nusišypsojau. Esmė ta, kad aš pastebėjau, jog Denis kažką laiko kitoje rankoje.
—Hmm, idomu kas tai,—tyliai sušnibždėjau sukandusi lūpą.
Tyliai pravėriau duris ir iškišau galvą.Mano žvilgsnis nukrypo į vieną Denio ranką. Ir be žodžių jis viską suprato,nusijuokė ir atsuko ranką su trijomis,spindinčiomis rožėmis. Jų žiedai buvo itin dideli, ant sodriai raudono žiedo puikavosi rasos lašelis,matyt gėlės buvo ne iš parduotuvės, o iš jo senelio sodo, kur jis praleido šį savaitgalį.
—Ačiū, jos nuostabios...—Jis dar kartelį nusijuokė ir stipriai apkabino mane. Staiga man taip pasidarė gera...Mano nuomone ,kad jei Denio nebūtų tai ir liūdesys dėl geriausios draugės mane visiškai sugriaužtų. Keisčiausia tai ,kad mums dar susikibusiems už rankų staiga sušuko mama:
—Rebeka ?!

Sveiki, mano vardas Katarina, bet mane vadina Kete. Mano tėvai mirė prieš tris dienas. Daugiau giminių neturiu todėl mane nori išvežti į vaikų namus. Aš turiu žirgą vardu Tobis su juo aš išjojau į mišką ,kad manęs neišsivežtų į vaikų namus.
Aš ir Tobis išjojome į mišką. Bejodama staiga pamačiau keistą siluetą. Jis pradėjo artėti. Ir aš supratau, kad senutės šmėkla. Ji tyliu, šiurkščiu balsu tarė:
-Kas tu tokia? Kodėl tu mano miške? Ar ieškai mirusiųjų dvasių?
-Ne, o jei ieškočiau tai rasčiau savo tėvų dvasias?-drąsiai ir ryštingai paklausiau.
-Žinoma, jos turėtų būti skaidriojo vandens šaltinio, ten skraido viso pasaulio sielos ir šmėklos!
-Kur yra tas šaltinis?-paklausiau.
Senutės šmėkla tylėjo ir iš savo burnos ištraukė kažkokį žydra ir keistai mirguliuojati objektą. Ji prispaudė objektą žirgui prie širdies. Tobis pradėjo šviesti ir pakilo į viršų. Kai jis nusileido aš pastebėjau, kad jo plaukai yra žydri. Šmėkla tarė:
-Nuo šiol šis žirgas yra ypatingas, jis tave nuves iki šaltinio, bet atsimink jo galia tik nuves iki šaltinio, bet ne apsaugos.